Viešojoje erdvėje verslas, patiriantis veiklos suvaržymų ir sunkumų dėl COVID-19, mato informaciją apie tikrai plačias valstybės pagalbos priemones. Tačiau tie verslai, kurie siekia pasinaudoti valstybės pagalba lengvatinių paskolų, palūkanų kompensavimo ar subsidijų forma, atsiremia į dažnai pamirštamą valstybės pagalbos apribojimą – draudimą tokią paramą teikti „sunkumų patiriančiai įmonei“ (SPĮ). Sveikai mąstančiam žmogui, pastarasis teiginys iš karto atrodo paradoksaliai:  priemones, turinčias padėti išgyventi ir išvengti sunkumų, draudžiama taikyti „sunkumus patiriančioms įmonėms“? Žiniasklaida jau rašė apie tai, kad „sunkumų patiriančios įmonės“ statusas gali užkirsti kelią beveik kas antrai restoranų sektoriaus įmonei, tad šis klausimas kelia galvos skausmą tikrai dideliam verslininkų skaičiui.

Visgi, toks apribojimas išties egzistuoja, jis nustatytas Europos Sąjungos lygmeniu ir turi savo logiką. Draudimas teikti valstybės pagalbą „sunkumų patiriančiai įmonei“ grindžiamas valstybės lėšų efektyvaus naudojimo principu – manoma, jog pagalbą skiriant ekonomiškai negyvybingai ir neperspektyviai įmonei, bus neefektyviai naudojamos (švaistomos) valstybės lėšos.

Sunkumus patyrė anksčiau – paramos negaus dabar

Principas logiškas ir su juo ginčytis sunku, tačiau praktikoje su sunkumais susidūrusiems verslams problemų kelia keli pagrindiniai aspektai:

• Tapti „sunkumus patiriančia įmone“ – labai lengva. Lietuvos įmonei, su smulkiam bei vidutiniam verslui įprastu įstatiniu kapitalu, pakanka sukaupti vos pusantro tūkstančio eurų nuostolių ir ji jau atitiks „sunkumus patiriančios“ statusą, o tokį nuostolį patirti tikrai nesunku net ir pakankamai efektyviai veikiančiam verslui. Pavyzdžiui, konkrečiais metais investavusiam į ilgalaikį turtą ir patiriančiam nepinigines nusidėvėjimo sąnaudas. Tiesa, šis kriterijus netaikomas pirmus 3 veiklos metus, kas bent jau eliminuoja iš sunkumus patiriančių įmonių sąrašo veiklą pradedančias.
• Valstybės parama daugeliui tapo aktuali tik 2020 m. kovą paskelbus karantiną, o sunkumus patiriančios įmonės statusas vertinamas 2019-12-31 d. duomenimis. Tad įmonės savininkams norint spręsti kapitalo pakankamumo problemą ir turint išteklių tai padaryti, prireikia „laiko mašinos“.

Sunkumus patiriančių įmonių gelbėjimas – jų pačių reikalas

Praktikoje dažniausias ir verslui aktualiausias „sunkumus patiriančios įmonės“ kriterijus – daugiau nei pusės akcinio kapitalo praradimas dėl sukauptų nuostolių. Išmanantiems buhalterinius balanso sudarymo principus nesunku suprasti, kad norinti išvengti SPĮ statuso tenka atlikti vieną iš 2 veiksmų – arba padidinti kapitalą, kad jis taptų daugiau nei dvigubai didesnis už sukauptus nuostolius, arba spręsti nuostolių mažinimo klausimą.

Įstatinio kapitalo didinimas daugeliui žinoma procedūra, kurios metu akcininkų sprendimu įmonė išleidžia naujas akcijas ar didina esamų akcijų vertę, o akcininkai paprastai naujai įsigijamas akcijas ar jų vertės padidėjimą apmoka pinigais ar turtu. Egzistuoja įvairūs įstatinio kapitalo didinimo būdai, šaltiniai ir procedūriniai niuansai, kuriuos tinkamai išnaudojant galima rasti būdų padidinti įstatinį kapitalą net ir be papildomų akcininkų piniginių injekcijų.

Tačiau esamoje situacijoje daugeliui verslininkų pagrindinė yra ne investicijų poreikio, o būtent minėta laiko problema: įstatymas numato, kad įstatinis kapitalas laikomas padidintu tik įregistravus pakeistus bendrovės įstatus juridinių asmenų registre, o šiuo metu juos įregistruoti iki 2019-12-31 datos yra neįmanoma. Teko girdėti, jog buhalteriai randa „kūrybinės buhalterijos“ sprendimų ir registruoja apskaitoje įstatinio kapitalo didinimą 2019 m. pabaigai be įstatų keitimo.

Egzistuoja ir racionalesni sprendimai

Mažiau abejotinas sprendimas, kuriuo ši problema sprendžiama iš kitos pusės – ne didinant kapitalą, o mažinant ir dengiant nuostolius.

Tam gali išnaudoti praktikoje gana retai sutinkamą ir šiek tiek primirštą mechanizmą – akcininko papildomus įnašus nuostoliams dengti. Įstatymas numato tokią teisę ir šiuo atveju palanku tai, kad tokia operacija registruojama tik pačios įmonės apskaitoje, dėl jos įstatinio kapitalo dydis ar įmonės steigimo dokumentai nesikeičia, tad jokios registracijos nereikia. Šis mechanizmas turi tam tikrų teisinių ir mokestinių minusų, tačiau, tikėtina, rimtus sunkumus patiriančių ir valstybės paramos siekiančių įmonių šie minusai neatbaidys.

Nuostolių dengimui galima išnaudoti ir kitus aukštojo pilotažo sprendimus, tačiau dėl jų geriau pasitarti su specialistais, juk niekam nesinorėtų net ir pačiais kūrybiškiausiais sprendimais užrūstinti su institucijas, nepalankiai vertinančias buhalterinį kūrybiškumą ir greitį viršijančius „laiko mašinų“ vairuotojus.